Atvykau į „„Bizarre“ restoraną sulaukęs intriguojančio kvietimo. „„Vakarienė tamsoje“ – taip skambėjo pavadinimas. Bet… likau pakankamai nustebęs, jog tai buvo ne tik vakarienė, bet ir išskirtinė vyno degustacija – maloni aplinka, puiki draugija, išskirtiniai pojūčiai – tiek daug iš šio vakaro nesitikėjau.
Prie stalelio, kuris buvo skirtas dviem, prisėdau su, kaip vėliau supratau, svečiu iš Prancūzijos, tik tuomet supratau, kodėl jis taip smagiai ir su pasididžiavimu šypsojosi girdėdamas atsiliepimus apie degustuojamą šampaną ir vyną, nors greičiausiai suprato tik kas antrą ar trečią žodį, bet matyt jam to pakako. Tikrai maloni pažintis su „„Henriot“ prekinio ženklo atstovu – šio gamintojo vynai ir buvo degustuojami vakaro metu.
Nuo pat vakaro pradžios nejučiomis pradėjau kalbėtis su savimi, pasitardamas, analizuodamas ir svarstydamas, kaip užrištomis akimis sugebėsiu atrasti tinkamus įrankius, kurių ant stalo buvo keturios rūšys, surasti taurę, kai jų ant stalo buvo penkios plius vandens taurė, o labiausiai domino ar tikrai organizatoriai įvertino dūžių dažnumą vakaro metu.
Pirmas vakaro žingsnis šiek tiek nuramino, vakaro vedėjui pranešus, jog pirmąjį patiekalą valgysime rankomis ir matydami, kas yra mūsų lėkštėje. Tačiau jau pirmajam vynui pasiekus mano taurę, vėl pradėjau kalbėti su savimi ir pratintis prie galimos būsenos – paėmęs vyno taurę, užmerkiau akis ir stengiausi pajausti vyno aromatą (beje, užmerkęs akis supratau, jog daug geriau girdžiu, apie ką diskutuoja aplinkiniai, to pakako, kad suprasčiau vakarą leidžiantis išprususių žmonių būryje, kurie ne tik su maistu, bet ir su vynu, pažindinasi nebe pirmą kartą).
Net ir tie, kuriems tai buvo pirmoji pažintis su vynu, galėjo lengvai pajusti iš Bouchard Pere&Fils Les es Deux Loups Coteaux Blanc sklindantį malonų citrusų ir vaisinį aromatą. Paragavus, pajutau lengvą kriaušių, citrusinių vaisių ir sustiprėjusį obuolių poskonį. O, štai, ant stalo atkeliavo ir pirmasis patiekalas – brusketos, kai mato akys ir dar užuodžia nosis, labai nesunku atpažinti, kas tavo lėkštėje – stiprus pesto aromatas ir akimis matomos visos sudedamosios dalys. Tačiau, pagarba šefui, jis sugebėjo vieną iš sudedamųjų dalių paruošti taip, kad nieks, kiek teko girdėti, nesugebėjo įvardinti ragaujamo produkto. Tai buvo itin įdomiai, sakyčiau net sąmoningai užslėptai paruošti skrudinto kumpio gabalėliai- ragavau tai du, tris kartus, kol galiausiai burnoje pajutau ne subtilų riešutų poskonį, o ryškų skrudintos mėsos skonį. Komplimentai šefui, nors duonelė galėjo būti ir labiau įkandama, ypač jei kiltų noras ją pasiūlyti svečiams ragauti užrištomis akimis.
Paragavau pirmojo patiekalo tik keletą kąsnelių, o stalo kolega nustebęs paklausė, kas negerai. Mano atsakymas turbūt jį nustebino, bet tuo pačiu ir įtikino. Visada sakau, kad kai esu alkanas, mano skonio receptoriai dirba ženkliai geriau!
Nejučiomis artėjo akimirka, kai pasinersiu į naujus pojūčius – vakaro vedėjas paprašo užsidėti akių raiščius, dar keletą kartų pasitikrinu, kur stovi įrankiai bei taurės, užsidengiu akis, nematant surandu pirmuosius užkandžių įrankius ir nebeatitraukiu rankų nuo jų (vien tam, kad žinočiau, kaip surasti vyno taures). Niekada negalėjau pagalvoti, kad sugebėsiu šitaip susikoncentruoti ir galvoti apie tai, kaip elgiuosi, koks sekantis bus mano žingsnis, koks kvapas, koks skonis, ką primena valgomo maisto tekstūra, o dar tiksliau pabūti pats su savimi. Pastaruoju metu žmonėms labai to trūksta.
Štai, girdžiu pilamo į taurę vyno garsą, garsą lėkštės, dedamos ant stalo su nauju patiekalu. Patiekalo kvapas nepaliko abejingų – beveik visi susirinkę svečiai vienbalsiu pasakė, jog tai – jūros gėrybės. Dar minutėlės reikėjo lėkštėje surasti ir paragavus atpažinti, jog tai jūros šukutė, tačiau, kas buvo pateikiama kartu su ja, buvo tikrai labai sunku pasakyti. Įsitikinau, jog kartais ingredientus pateikti kreminės tekstūros nėra tinkamiausias pasirinkimas – užrištomis akimis tai atrodė tarsi gleivės, papildytos kiek didokais česnakų gabalėliais, kurie ne visai vykusiai užgožė likusias sudedamąsias dalis. Sunkoka buvo suprasti, jog tai cukinijos, tačiau vyno parinkimas –puikus! Manau sutiksite, jog jūros šukutės ir Chablis – abejingų nepalieka.
Kuo toliau, tuo labiau erzino jausmas, kad visas susikaustymas ir galvojimas į priekį ima varginti ir darosi nejauku užrištomis akimis, bet smalsumas vedė tolyn. Trečiasis vynas, sakyčiau ne vien vynas, o vienas iš tų pirmųjų kartų mano gyvenime. Yra tekę ragauti tikrai nemažai vynų, vieni užgožia, kiti papildo, dar kiti „„groja“ smagiai kartu su maistu, tačiau šis maisto ir vyno derinys, patikėkite buvo kažkas toookio. Pargavau patiekalo – lengvai atrandamas, pažystamas anties krūtinėlės skonis, dar šiek tiek pasikapsčius lėkštėje atsiskleidžiantis figų ir citrinų žievelių derinys. Tačiau kai gurkštelėjau vyno, kuris šiam deriniui buvo parinktas Bouchard Pere & Fils Cote de Beaune Villages , Pinot Noir vynuogės, pradėjau su didžiausia nuostaba pats sau mąstyti – ar tikrai, ar tikrai taip gali būti, kad kai vynas susijungė su maistu burnoje, pradėjau jausti naujas skonio natas: gvazdikėlius, apelsinus, skonius, kurių nejutau ragaudamas šiuos du dalykus atskirai. Vau..!
Vakaro staigmenos tuo nesibaigė – visus vakaro dalyvius pribloškė ir nustebino kartu su jautienos žandais ir austrių tartaru patiektas Božolė regiono, Gamay vynuogių vynas Fleurie La Reserva. Net tie, kurie atrodė puikūs vyno žinovai, neidentifikavo nei regiono, nei vynuogių ir vynas tapo maloniu vakaro atradimu – subalansuoti taninai, intensyvūs serbentų ir prinokusių vyšnių aromatai maloniai glostė gomurį.
Pabaiga vakaro nenustebino, bet ir nesugadino – šokoladinis pyragaitis su pasifloromis ir raudonasis Porto vynas. Sodrus vyšnių kauliukų poskonis puikiai sužaidė su šokoladu, o pasiflorų rūgštelė maloniai atgaivino skonio receptorius.
Antrą kartą tikriausiai nekartočiau, bet pirmas kartas – užskaitytas!