Metai skaičiuoja paskutines dienas, kaip ir 2016 metų mados. Vis garsiau ir karščiau aplink girdime diskutuojant, kas bus madinga ateinančiaisiais metais, kokių tendencijų vaikysimės mados pasaulyje ir kokioms naujovėms leisime šlamančiuosius gastronomijos srityje. O mes šį kartą norime padiskutuoti apie vieną tendenciją gastronomijos srityje, kuri išlieka „„ant bangos“ nepriklausomai nuo to, kokie metai ar kokias tendencijas išpranašavo žinovai.
Gastronomijos pasaulyje „„apstu žmonių, kurie melagingai tvirtina esantys originalūs“ – ne taip senai teigė anglų molekulinės gastronomijos virtuozas ir populiariojo „„The Fat Duck“ restorano savininkas Hestonas Blumenthalis. Ta pati suknelė, tik kita panelė – leisime pasakyti sau mes ir šiandien kalbėsime apie déjà vu jausmą iš vieno restorano užsukus į kitą. O konkrečiau – apie plagijavimą. Ši tendencija buvo ryški praeitais metais, išliko šiais metais ir, tikriausiai, nepasirodysime išminčiais pasakydami, kad liks aktuali ir ateinančiais metais. Ir dar daug metų po to.
Prisipažinkite kiekvienas sau tyliai – ką pagalvojate užsukę į vieną ar kitą naujo formato restoranėlį arba tada, kai ant konkurentų stalų pamatote simpatiškas lėkštes arba užsienio portaluose akis užkliūva už įdomaus recepto/ patiekalo pateikimo/ kokteilio? Prisipažinsime – taip, mes taip pat pažįstame tą jausmą su vos juntamu pavydo poskoniu ir aštroka savininkiškumo (o kartu ir savanaudiškumo) gaidele, kuris leidžia manyti, kad bet kuri pamatyta ar išgirsta, kitų sukurta idėja gali būti mano!
„„Elementaru, Vatsonai“, tai – plagijavimas. Nors dažnai nesąmoningas ir, regis, nekaltas, tačiau vis tiek – plagijavimas. Žinoma, gastronomijoje, kaip ir mene ar madoje, apsaugoti idėjas yra labai sudėtinga arba visai neįmanoma (kuo dauguma sėkmingai ir naudojasi). Tikriausiai būsite girdėję, kad garsiojo, dabar jau nebeveikiančio „„El Bulli“ restorano šefa F. Adria mažiausiai mėnesį laiko skirdavo savo naujojo meniu viešinimui – fotografuodavo ir skelbdavo naujojo valgiaraščio nuotraukas taip, kad visi patiekalai, serviravimo gudrybės ir naudojami indai būtų aiškiai matomi. Kam? Tam, kad bent šiek tiek apsaugotų ir pagrįstų savo idėjos nuosavybę! Įvairios kompetencijos šefams gerokai rečiau kildavo mintis skolintis idėjas iš šio restorano, nes puikuotis kitų šefų žinomais kuriniais, kaip savais, mažų mažiausiai būtų gėda.
Nenorime nieko įžeisti, tačiau turime pripažinti, kad Lietuvos viešojo maitinimo rinkoje plagijavimo tendencija aiški ir užima tvirtą poziciją, o gėdos jausmą dažnas šefas labai jau giliai paslėpęs laiko ir nesibodi pasiskolintų idėjų pateikti kaip savo ar pasipuikuoti, kad jis pirmasis vieną ar kitą įdomybę dienos švieson ištraukė. Ir, kai kas trečiame restorane, randi tokio paties stiliaus lėkštes, taures, akmenines lenteles ar metalinius krepšelius, bulvytėms patiekti, darosi pikta. Suprantame, kad lietuviška rinka turi mažesnes pasiūlos galimybes viešojo maitinimo srityje (indai, įrankiai, produktai ir kt.) ir kaina dažnai nebūna adekvati, tačiau ar tikrai negalime rasti originalesnių sprendimų iš esamų galimybių arba surasi naujų, šių dienų globaliame pasaulyje? Sutinkame, kito išmėgintą idėją pritaikyti sau – gerokai „„saugiau“, tačiau dažnai nutinka taip, kad idėjos kopijuojamos aklai ir, kad nebūtų taip akivaizdu, pridedami keli savi štrichai. Pavyzdžiui patiekalas puošiamas valgomųjų gėlių žiedais ir… kuokštu petražolių. Arba internetinėje erdvėje talpinamos patiekalų nuotraukos – viliojančios užsukti, žadančios nepamirštamus skonius, bet… kažkur kitam pasaulio krašte, nes šios nuotraukos nepriklauso tam restoranui, kuris jas publikuoja. Jos – „pasiskolintos“. Tikriausiai šypsotės tai skaitydami, tačiau pabandykite čia neįžvelgti savęs.
Tiesa, kartais nutinka dar ir taip, kad kažkur Amerikoje egzistuojantis restoranas ar kavinukė, tiesiog su visa savo koncepcija ir interjeru, staiga atsiranda Baltijos šalyse. Franšizė, o gal magija? Ne, vagystė. Tik ją sunkoka įrodyti, o dažniausiai pirmosios vietos pradininkai net nežino, kad kažkur pasaulyje egzistuoja identiškas restoranas, kurio savininkai nepelnytai liaupsinami už puikios vietos idėją.
Panašu į kovas be taisyklių? Mums – šiek tiek, ypač tada, kai de javu jausmas aplanko ir paskaičius valgiaraštį. Sutinkame, yra tokių patiekalų, kurie tapo klasikiniais ir niekas jau nebegali prisiminti kas juos sugalvojo arba tie patiekalai būdingi kaip tradiciniai vienai ar kitai šaliai, regionui. Sveikintina iniciatyva savo svečiams parodyti kitų šalių virtuvę, nes tikrai ne visi turi galimybę nukeliauti ir gyvai pažinti maisto kultūrą. Tačiau vis dar galima surasti ir tokių egzempliorių, kurie bus būdingi ne kaimyninei šaliai, o gretimais esančiai kavinukei ar restoranėliui. Spaudžiame dešinę tiems virtuvės šefams, kurie laikosi garbės kodekso ir nesisavina kolegų idėjų. Bent jau tame mieste/šalyje, kuriame dirba.
Labai norėtųsi palinkėti, kad tiek žmonės, atidarantys naujus restoranus, tiek virtuvės šefai ( suprastų – tie, kurie lankysis jų restorane, nėra visiški neišmanėliai ar pilka masė. Jie ganėtinai supratingi, gebantys lyginti, o dažnai pastabūs ir, netgi, mėgstantys keliauti. Jei ne realiai, tai bent virtualiai. Todėl gerbkite savo svečius, kolegas ir tuos, kurie geba surasti naujų nišų šių dienų perpildytame pasaulyje – neplagijuokite kitų idėjų. O jeigu taip elgiatės, bent jau parodykite pagarbą tai darydami kokybiškai, ne taip, kaip pakliuvo.