Vieną dykinėjimui tinkamą dieną, ragaudamas, kavos mėgėjų teigimu tobulą arabikos ir robustos derinuką, berods Pellini asortimento, aptikau įdomią diskusiją internetinėje erdvėje apie tai, kaip darbdaviai motyvuoja savo darbuotojus (kas kavos puodeliu, kas papildomu laisvadieniu, kas bilietu į kiną (bet tokių mažuma), kas įmonės vakarėliu švenčių proga (!) ar papildoma dešimtine prie atlyginimo). Beregint prisiminiau neseniai apturėtą ne tokį jau malonų pokalbį su naujai atidaromo restorano savininku, kuris dievagojosi niekaip negalintis išlaikyti rinkos situacijos išlepintų darbuotojų, kurie bėgioja iš vienos maitinimo įstaigos į kitą, nelyginant šakalai paskui sultingesnį kąsnelį. Paklausus jo kodėl, jo manymu, taip yra, šis nė nemirktelėjęs atkirto, kad konkurentai tiesiog pasiūlo didesnį atlygį. Minimaliai, bet vis gi didesnį. O jis šiuo atžvilgiu konkuruoti negali, nes yra sąžiningas verlininkas, kuris stengiasi išlaikyti parduodamos prekės kokybę! Žiojausi rėžti kalbą apie nematerialius paskatinimo variantus, kurie šiuo metu, anot protingų ekspertų, ima viršų rinkoje, bet mano pašnekovas tik ranka numojo – „„jaunas dar, nesupranti.” OK.
Ir dabar, paakintas rastos diskusijos internete, o gal susinervinęs dėl paskutinio sodraus lašo puodelio dugne (arba prisiminto pokalbio), padavėjo prašau gėrimą pakartoti, o tavęs, skaitytojau, atsiprašau, kad ne laiku pasipainiojai ir dabar turėsi priverstinai išklausyti jauno žmogaus paistalus apie darbuotojų motyvaciją.
p.s. visada gali numoti į tai ranka ir, nurašęs viską jaunam amžiui (nors jis ganėtinai jau nebe jaunas), užsiimti malonesne veikla.
Pirmiausia, trumpai apie tai, kam reikalinga darbuotojų motyvacija. Įsivaizduokite sriubą – valgote, lyg ir skanu, bet jaučiate, kad kažko iki pilnos laimės trūksta, kad gali būti dar geriau. Įberiate papildomai druskos (nors jau sūdėte) ir žiū, iškart pajuntate, kaip pasikeitė sriubos skonis. Į gerąją pusę. Taip ir su darbuotojų motyvacija – žmonės, kuriuos pasamdėte, dirba, nedykinėja, kaip ir viskas gerai, bet vis kažko pritrūksta, kad įmonė pasiektų užsibrėžtus tikslus. Ko trūksta? Ogi to papildomo žiupsnelio druskos – MOTYVACIJOS. Kuriems galams, juk alga jiems sąžiningai mokate? Taip, bet juk ir sriubą sąžiningai pasūdote. Remdamasis ne savo jaunystės patirtimi, pasidalinsiu protingų dėdžių mintimis, kurie sako, kad motyvuoti darbuotojai sąlygoja du svarbiausius veiksnius:
- dirba našiau, todėl padaro daugiau darbo per trumpesnį laiką nenukenčiant kokybei, o neretai ir sukuriant aukštesnės vertės kokybę, nebijo dalintis naujomis idėjomis ar imtis atsakomybės jas įgyvendinant;
- teigiamai atsiliepia apie įmonę, kurioje dirba – mažėja darbuotojų kaita, gerėja mikroklimatas įmonės viduje.
Taip taip, jau girdžiu kaip dalis nuosavo verslo savininkų ima niurnėti, kad viešojo maitinimo sektoriuje darbuotojus motyvuoja tik šlamantieji ir perlaužti šią sistemą labai sudėtinga, nes, matai, didžioji dalis darbuotojų – jauni žmonės, dažniausiai studijuojantys arba tik palikę tėvų šiltą sparnelį, todėl pastaruosius visi keliai veda ne į Romą, o į didesnių finansų paieškas. Ir kiek gali trukti ta finansinė motyvacija, kai „„žalias” darbuotojas šiuo metu jau reikalauja tiek, kiek norėjo beveik profesionalas gerus metus atgal? Sąnaudos darbuotojams išaugo, o pelnas praktiškai liko toks pats – taigi praktiškai bankrotas!
Nekelkite bangų, gerbiami ponai ir ponios. Bankrotas tikrai bus, tačiau tik tada, jeigu nekeisite savo verslo modelio ir pasenusio supratimo apie darbuotojų motyvacijos naudą (taip, drąsiai kalbu ir ką?) Pradžiai susiraskite keletą straipsnių apie Y ir Z kartų vaikus. Atidžiai pasiskaitykite. Na ir dar kartelį, dėl visa ko. Štai, tai paveikslai žmonių,kurie dabar užkariauja darbo rinkas – ištroškę žinių ir nuolatinio tobulėjimo, vertinimo ir pripažinimo. O ką jūs, gerbiamieji verslininkai, jiems siūlote – monotoniją darbe ir papildomą dešimtinę prie atlyginimo, jeigu pasiseks? Tfu! Atleiskite.
Kad jau viešasis maitinimas mano mėgstamiausia veiklos sritis, kurioje skęstu iki negalėjimo, likusią teksto dalį skiriu konkrečiai tiems, protingiems dėdėms, kurie skundžiasi nuolatine darbuotojų kaita ir šio reiškinio sukeliamomis „„pasaulinėmis kataklizmomis“ jų restoranams ir kavinėms. Tačiau retai kada susimasto, kad jie, savininkai, ir yra tapę pagrindine darbuotojų kaitos priežastimi su užkonservuotu savo požiūriu į dirbančius žmones, pamiršę, kad darbuotojų motyvacija yra vienas svarbiausių įmonės vadovų uždavinių. Geras vadovas turi pastebėti kiekvieno darbuotojo stipriąsias savybes, o suradęs jas, ieškoti būdų, kaip skatinti darbuotoją naudotis tomis savybėmis, kad šis našiau atliktų jam pavestą darbą ir užduotis. Pabrėšiu – kiekvienas darbuotojas yra unikalus, todėl ir ta pati skatinimo technika negali būti taikoma visam kolektyvui. Jeigu vis dar manote, kad jūsų darbuotojai veltėdžiai, nors jūs tiek daug pastangų(!) įdedate į juos, skaitykite toliau.
Šiuolaikiniai žmonės nori daugiau – iš gyvenimo, aplinkos ir darbo. Ieškant geriausių motyvavimo priemonių jau nebegalima apsiriboti vien piniginiais patapšnojimais.
- Pradėkime nuo elementaraus dalyko viešojo maitinimo sektoriuje – patogios darbo vietos. Kai 8 iš 10 žmonių, dalyvaujančių darbo pokalbyje, išpučia akis pamatę persirengimui skirtą patalpą (gerąja prasme) – susimąstai, kokiomis sąlygomis jiems teko dirbti? Panašiai gali nutikti ir su virtuve, sandėliavimo ir kitomis patalpomis, kuriomis naudojasi darbuotojai. Nebambėkite apie kaštus, puikiai suprantu, kad restoranui/ kavinei ar bet kuriai kitai vietai, ypač esančiai arčiau centro, gyvybiškai svarbus kiekvienas metras, kuris gali atnešti pelno, nes nuomos kainos yra žvėriškos. Tačiau papildomas staliukas vargu ar generuos tiek papildomų pajamų jūsų įmonei, kiek patenkinti darbuotojai!
- komandinis darbas – kaip patyrę vadovai jūs tikrai žinote, kad komanda yra stipri tiek, kiek stiprus jos silpniausias narys. Ir nereikia vėl kalbėti apie amžiną kaitą. Tai užburtas ratas, ir jūs turite imtis veiksmingų priemonių (greičiausiai jūs tai pavadinsite papildomomis investicijomis, bet tiek to). Pradžiai, mažiausiai kainuojančios investicijos – užtektinai laiko, skirto darbuotojams. Kada paskutinį kartą skyrėte naujam padavėjui arba virėjui daugiau nei du varganus pusdienius kokybiško laiko, kad jis perprastų ko iš jo tikimasi? „„Kaip tai, ko iš jo tikimasi? Kokybiško darbo, savaime suprantama!” – greičiausiai atsakytumėte dauguma jūsų. Nuliūdinsiu, draugai – versle savaime suprantamų dalykų nėra! Vieniems kokybiškas darbas reiškia kiekybę, kitiems – solidžias apyvartas, tretiems – dar galai žino ką. Neturite teisės reikalauti iš darbuotojų to, apie ką žinių jiems nedavėte. O jeigu jaučiate, kad pretendento kvalifikacija neatitinka reikalavimų ir žinote, kad tiek trūkstamų žinių jam suteikti negalėsite, verčiau paieškokite vertesnio kandidato.
- Kitas svarbus aspektas, padėti darbuotojams suprasti, kas tai yra komandinis darbas ir nuo pat verslo pradžios pradėti pratinti prie komandinio žaidimo taisyklių, kurias privalote nustatyti jūs – pagalba kolegai, nesvarbu kieno darbo zona, įmonės tikslas – bendras darbuotojų tikslas, kokybė – tiek salėje, tiek virtuvėje, bendra atsakomybė už tai, kas vyksta restorane/kavinėje ir kt.. Po pereinamojo laikotarpio, darbuotojai tas taisykles priims kaip neginčijamą dalyką, o ir naujai prisijungusius darbuotojus privers laikytis tų pačių taisyklių.
- Ar pagalvojote, kad efektyviam darbui labai svarbūs geri tarpusavio santykiai? Tarp kolegų įmonės viduje, ir ypatingai tarp darbuotojų ir vadovo. Juk kiekvienas norime jaustis gerbiami, mylimi ir reikalingi – ir nesvarbus darbe ar namuose, mums 18 metų, ar 28-eri. Elementaru, tačiau dažnai vadovai tai užmiršta ir palieka viską tekėti sava vaga, stengdamiesi kuo mažiau kištis. Konfliktai, tinginystė, apkalbos, nuoskaudos, nepagarba – tai turi būti išrauta su šaknimis jau pačioje pradžioje ir negalite šios atsakomybės perleisti patiems darbuotojams.
- įvertinimas. Prisipažinkime – kiekvienas mūsų trokštame būti įvertinti. Žinoma teigiamai. Ir kiekvienam svarbu išgirsti ar kitaip pajusti, kad tas įvertinimas tikras, o ne toks „„dėl akių“. Kaip tai perduosite darbuotojui – kiekvienas galite pasirinkti. Esmė, kad darbuotojas privalo turėti aiškiai sudėliotas užduotis ir tikslus, kuriuos privalo pasiekti per konkretų laikotarpį ir turi žinoti, kad įgyvendinęs vadovo lūkesčius, turės galimybę patenkinti savuosius, t.y. būti įvertintu. Premija, paaukštinimas, bilietai į sportą klubą ar tarnybinis automobilis – viskas priklauso nuo įmonės pasirinktos politikos.
- tobulėjimas. Jeigu žmogus dirba jūsų restorane/kavinėje jau ilgą laiką ir neieško arba nereikalauja iš jūsų galimybių tobulėti, greičiausiai rekomenduočiau jums pradėti ieškoti naujo darbuotojo. Švaistote pinigus veltui, net jeigu dar to nesuprantate patys – netobulėjantis žmogus negali sukurti pridėtinės vertės jūsų įmonei. Žinoma, sąmoningas darbuotojas (tokių kol kas nėra dauguma) ir pats turi ieškoti būdų tobulėti – skęstančiųjų gelbėjimas, pačių skęstančiųjų reikalas, iš dalies. Tačiau, būkime sąžiningi, pirmiausia, tobulėjimo galimybes darbuotojui privalote suteikti jūs, kaip darbdavys ir labiausiai efektyvumu suinteresuotas asmuo. Seminarai, konferencijos, mokymai ir, susimildami, ne tik patys pigiausi – skirkite laiko aiškindamiesi darbuotojo poreikius ir dėmesio, ieškodami kokybiškų alternatyvų. Darbuotojai tai tikrai įvertins, priešingu atveju, nuobodžiame seminare, gali pagalvoti, kad juos baudžiate. Mažiau yra daugiau (jeigu prioritetas – kokybė).
Kava vėl baigėsi, laikas taip pat. Anksčiau sparčiau mintys liedavosi – matyt, motyvacijos stygius. „„Panele, man dar vieną puodelį kavos! Išsinešimui…“